Šokio/judesio terapija (ŠJT) naudoja šokį ir judėjimą kad skatintų nuovoką, integraciją bei gerbūvį.

• Ji paremta smegenų gebėjimu reguliuoti emocijas besikeičiant kūno pozoms bei judėjimui;
• Buvo įrodyta, jog ŠJT efektyviai gydo kenčiančius nuo depresijos, Alzheimerio bei Parkinsono ligos.

Kodėl mes nustojame šokti kai užaugame? Kodėl atsiskiriame ir nutolstame nuo savo kūno?
Stebina tai, jog šokio/judesio terapija (ŠJT) nėra pakankamai populiari psichologijos bei psichoterapijos srityse visame pasaulyje.

Keletą dešimtmečių aš, kaip tyrėja, skyriau savo dėmesį elgsenos neurobiologijai bei psichiatrijai, išskirtinai susitelkiant į smegenų bei psichikos sveikatą, nekreipiant dėmesio į likusį kūną.

Mokiausi 90-ųjų pabaigoje – smegenų mokslo dešimtmetyje. Buvau sužavėta smegenų sudėtingumu, visiškai pamirštant, jog tai yra dalis viso organizmo, kuris yra intymiai sujungtas bei tarpusavyje susijęs su visu kūnu.

Įdomu tai, kad mano asmeniniame gyvenime kūnas turėjo esminę rolę. Mano būdas tvarkytis su bet kokiomis psichologinėmis problemomis būdavo pasitelkti ilgus pasivaikščiojimus, šokį bei jogą.

Įvadas į šokio/judesio terapiją iš “American Dance Therapy Association”

Iš dalies dėl to, būdama “Bishop’s University” profesore, pradėjau inkorporuoti kūno darbą savo mokymuose bei tyrimuose. Taip pat dėl to prisijungiau prie šokio/judesio terapijos treniruočių programos Kanadoje šią vasarą.

Šokio supratimas judesyje

Šokio/judesio terapija peržengia tiesiog šokio ribas. ŠJT naudoja šokį bei judėjimą kad skatintų nuovoką, integraciją bei gerbūvį, tuo pačiu mažinant nepageidaujamus simptomus įvairiose klinikinėse grupėse.

Skirtingai nei įprastos kalbos terapijos, ŠJT naudoja visą kūną priėjimui prie kliento pagrinde neverbaliniu ir kūrybiniu būdu. Kūnas judėjime yra ir mediumas ir idėja. ŠJT supranta judantį kūną kaip žmogaus potyrių centrą, ir tai, jog kūnas bei protas yra nuolatinėje tarpusavio sąveikoje.

Grupinės terapijos sesija gali apimti apšilimą ir atpažinimą kur mes esame emociškai, psichiškai ir fiziškai. To pasekoje gali būti vystoma tema, kuri atsiranda spontaniškai ar buvo paruošta terapeuto (pavyzdžiui, dirbant su sunkiomis emocijomis). Ji pasibaigia įžeminimu (susijungimu su savo kūnu ir savimi dabartiniame momente) ir uždarymu (pavyzdžiui, gestu, garsu, žodžiu).

Visa tai yra padaroma su mūsų kūnais judėjime ar ramybėje. Taip pat gali būti pridėta žodinio pasidalinimo, žurnalo rašymo, piešimo bei kitų elementų.

Šokio/judesio terapija egzistavo jau keletą dešimtmečių, bet ji niekad netapo pakankamai populiari, galimai dėl gerai organizuotų mokslinių tyrimų trūkumo. Tai kaičiasi ir aš norėčiau pasidalinti keletu naujų tyrimų, palaikančių šokio bei ŠJT naudą emocijų tvarkyme, kognityvinėse funkcijose ir neuroplastikoje.

Pozityvūs rezultatai tvarkantis su depresija

Viena iš pagrindinių priežasčių, skatinančių žmones šokti yra jų emocinės būsenos modifikavimas; tipiškai, šokėjai nori jausti daugiau džiaugsmo ir laimės, kad sumažintų stresą bei nerimą. Nuo pat savo susikūrimo, šokio terapija, panašiai kaip somatinė psichoterapija, pabrėžia tarpusavio sąveiką tarp kūno ir proto bei gebėjimo tvarkyti emocijas, keičiant kūno pozas bei judesius.

Naujų judėjimų tyrinėjimas gali sužadinti naujas pažiūras bei jausmus. Tai taip pat gali padėti pamatyti didesnį pasirinkimų diapazoną bet kokioje situacijoje. Kai kurie nauji ar seni judėjimo modeliai gali sužadinti užslopintus gebėjimus ir sustiprinti geresnį savęs bei savo aplinkos ar istorijos supratimą.

Viena iš įtikinamiausių studijų palaikančių šia idėją tyrinėjo kompleksiškus improvizacijos momentus ir identifikavo unikalias judėjimo komponentų sistemas, kurios gali išgauti laimės, liūdesio, baimės ar pykčio jausmus. Asociacijos tarp emocijų ir specifinių motorinių komponentų buvo naudojamos praeityje diagnozėms ar emocijų atpažinimui. Šios studijos peržengia tas ribas ir siūlo specifines technikas emocijų pakeitimui.

Pasiekimai kenčiantiems nuo Parkinsono ligos

Tipiškai, šokis yra žingsnių ir judesių sekų išmokimas erdvėje, sąveikaujant su muzika. Kitais žodžiais, tam reikia žymaus fizinio bei kognityvinio pasiryžimo. Dėl to yra išlavinami ne tik raumenų tonai, jėga, balansas ir koordinacija, bet ir atmintis, dėmesys ir vizualinės erdvės suvokimas.

Santykinai lyginant ilgalaikes (tarp šešių bei aštuoniolikos mėnesių) šokio intervencijas su tradicinio fitneso treniruotėmis, keletas tyrimų aptiko progresą dėmesyje, žodinėje atmintyje ir vyresnio amžiaus žmonių neuroplastikoje. Po 40 savaičių šokių programos, mokslininkai taip pat pastebėjo atminties bei suvokimo funkcijų pagerėjimus, tiriant kognityvinių sutrikimų turinčias vyresnio amžiaus suaugusių grupes.

Septynių atsitiktinai parinktų testų meta-analizė, lyginanti šokio terapijos ir intervencijos be šokio efektus Parkinsono liga sergantiems žmonėms atrado, jog šokis buvo ypatingai naudingas vykdomųjų funkcijų procesams, kurie padeda mums planuoti, organizuoti bei reguliuoti savo veiksmus.

Smegenų struktūros pokyčiai

Šokis aktyvuoja plačias smegenų žievės arenas ir kelias giliųjų smegenų struktūras.

Nesenai aprašyta sistematinė apžvalga apžvelgė aštuonis griežtai kontroliuojamus tyrimus. Po šokio intervencijos visi tyrimai atspindėjo pokyčius smegenų struktūroje.

Atsispindėjo šie pokyčiai:

– padidėjusi hipokampinė ir parahipokampinė apimtis (susijusi su atmintimi),
– padidėjusi pilkosios masės apimtis priešcentrinėje smegenų skiltyje (susijusi su motorinėmis funkcijomis) ir
– baltosios masės vientisumas didžiojoje smegenų jungtyje „corpus callosum“ (susijusi su komunikacija tarp dviejų hemosferų).

Naujos jautimo bei suvokimo galimybės

Aišku tai, kad šokis turi stiprų efektą žmogaus kūnui ir psichikai.

ŠJT nuo pat susikūrimo pabrėžia tai, kad kūnas yra neatskiriamas nuo nuolatinio tarpusavio sąveikavimo su mintimis. Dėl to jautimas, suvokimas, emocijos ir mąstysena sąveikauja su mūsų kūnu ir tuo, kaip mes judame. Stebint kūną mes galime atskirti ir psichines būsenas.

Atvirkščiai, mūsų laikysena ir mūsų judesiai turi galią transformuoti mūsų psichines būsenas, iššaukti užslopintus prisiminimus, kad padėtų išskirti spontaniškumą ir kūrybiškumą mūsų smegenų perorganizavimui.

Tai yra vienas iš įdomiausių ir giliausių ŠJT aspektų. Šokiruoja tai, jog kūnas, judesys ir šokis buvo beveik visiškai ignoruojami pagrindinės psichoterapijos.

Laikas tai pakeisti!

Straipsnio autorė – Adrianna Mendrek, Bishop universiteto profesorė (Kanada)