HIP-HOP ISTORIJA

Hip-hop istorija prasidėjo 1960-aisiais Niujorke, juodaodžių gete, pietų Bronkse. Žodžio “hip-hop” tada dar nebuvo, jį po penkerių metų sugalvojo DJ Afrika Bambaata, kai ūgtelėjusiai kultūrai jau reikėjo bendro pavadinimo.

O 1969 metais kitas legendinis DJ, Cool Herc, sugalvojo žodį: “b-boys”, junginio “break boys” sutrumpinimą, pažodžiui reiškusį “vaikinai, šokantys per pertraukas”. 

DJ Cool Herc
DJ Afrika Bambaata

Kiekviena subkultūra prasideda nuo pavadinimo. Hipiai, pankai, rastamanai – visi suvokė priklausantys judėjimui tik po to, kai vietiniai gyventojai pradėjo juos vadinti įvairiomis pravardėmis. Ir štai, Cool Herc sugalvojo žodį “b-boys”. Breiko pradininkai nebuvo prasikaltę, tačiau visuomenė priėmė viską savaip ir vakarėlių paauglius vadindavo “bad boys”- “chuliganais”. Jų drauges, ryškiai apsirengusias gatvės merginas, miestiečiai pakrikštijo “flygirls” – “musės”. Jaunimas su pasididžiavimu priėmė šias pravardes ir hip-hop kultūra ėmė plisti po pasaulį.

Dj Cool Herc atvežė šią kultūrą į Jungtines Valstijas kai persikėlė iš Jamaikos į Bronksą. Niujorke jis pradėjo “underground” vakarėlių erą. Šimtai afroamerikiečių perpildė rūsius ir apleistus namus kur vyko vakarėliai, būriavosi prie klubų kur grojo jų mėgstamiausi DJ. Iš tikrųjų, ten ir atsirado klubinė kultūra. Cool Herc pirmasis atsivežė į vakarėlį du patefonus ir leido muziką be pertraukų. Tam, kad tai padaryti, du įrašus reikėjo sujungti į vieną, taigi DJ tapo kūrėju, menininku, charizmatišku lyderiu. Netrukus jį pradėjo vadinti MC (“master of ceremonies”). Šis žodis buvo paimtas iš televizijos, kur juo būdavo apibūdinami žiūrimiausių pokalbių šou vedėjai, o Cool Herc’o gerbėjai tokiu būdu suteikė DJ titului iškilmingumo.

Afroamerikiečių bendruomenei tai buvo kultūrinė revoliucija. Iki Hip-Hop kultūros pradžios, getuose svarbiausi kultūros skleidėjai buvo afroamerikiečių radijo stotys. Tai buvo mažytės radijo stotys, kurios gyveno geto gyvenimu, aptardavo vietinius nesutarimus, muziką ir, svarbiausia, palaikė tinkamą atmosferą. Būtent tai ir padarė getą bendruomene. Radio DJ vadinosi “griot” – “pasakotojas”, o jo istorijos buvo pagrindiniu pokalbių šaltiniu bendruomenėje (jis buvo panašus į pasakorių – žmogų, kuris Afrikos kaimeliuose vakarais pasakodavo vietinius mitus, kalbėdavo apie gyvenimo įstatymus ir pan.). Televizija ir didžiosios radijo stotys taip pat buvo populiaros gete, bet afroamerikiečių publika labiausiai klausėsi savo “griot’o”.

Taip buvo iki 1970-ųjų pradžios, kol dvasinis afroamerikiečių radijo pasaulis pradėjo žlugti. “Underground” radijo stotys, gavusios ilgai lauktą lygybę ir pripažinimą iš baltaodžių pusės, pradėjo gerai uždirbti iš reklamos, turtėti ir orientuotis į masinę auditoriją. Eteryje pasigirdo baltųjų disko stiliaus muzika. „Griot‘ai“ vis dar pasakojo istorijas, tačiau jau nebebuvo naujovių. Jauniems žmonėms “underground” radijo stotys tapo nuobodūs ir banalūs.

Tada dėmesys vėl persikėlė ant DJ Cool Herc muzikos. Jis grojo gimtąjį afroamerikiečių funk‘ą (James Brown, “Sly & Family Stone” stiliaus), soul ir R&B. Tarp repo posmų deklamavimo, šokėjų patogumui Cool Herc darydavo instrumentalines pertraukas, kurios trukdavo iki 10-ies minučių. Tuo metu publika prasiskirdavo ir šokėjai vienas po kito rodydavo savo sugebėjimus. Dėl to Cool Herc juos pavadino „b-boys“ (nuo „break boys“), o pats šokis atitinkamai gavo pavadinimą „breaking“. 1970-aisiais b-boys ir flygirls tapo oficialiu judėjimu – su sava muzika, drabužių stiliumi ir laisvu gyvenimo būdu.

Legendinis pankų tėvas Malcolm McLaren (britų pankroko grupės „Sex Pistols“ vadybininkas) pirmasis iš baltaodžių prodiuserių atkreipęs dėmesį į breikerių judėjimą, tą atmosferą aprašė taip: „Kartą Niujorke aš pamačiau vieną afroamerikietį, apsirengusį marškinėliais su užrašu „Never Mind The Bollocks“. Mes susipažinome, pasikalbėjome ir jis pasakė, kad jam patinka „Sex Pistols“ – ne muzika, o pati idėja – ir tą patį vakarą jis pakvietė mane į vakarėlį. Jį vadino Africa Bambaata. 

Tuo metu aš blogai pažinojau Niujorką ir labai ilgai bandžiau susistabdyti taksi, nes niekas nenorėjo važiuoti į Pietų Bronksą. Galų gale susistabdžiau taksi ir vairuotojas man pasakė: „Sėskis, uždaryk visus langus ir paslėpk pinigus kojinėse. Bet turėk omeny: atgal su taksi neparvažiuosi, jų ten nėra“. Kai atvykome, jau temo. Aš išlipau iš taksi, kad pažiūrėčiau, ar tas adresas, bet kai atsisukau, jo jau ir pėdsakai buvo atšalę… Aplinkui buvo daug negyvenamų namų su išdaužytais langais. Matėsi, kad joks vakarėlis čia nevyksta ir aplink buvo daug juodaodžių vaikinų, kurie skeptiškai žiūrėjo į baltuosius savo rajone. Aš gerokai išsigandau, tačiau netrukus išgirdau muziką, sklindančią iš vienintelės vietos, kur buvo šviesa. Pamačiau ir masyvius stalus, ant kurių stovėjo plokštelių grotuvai. Juodaodžiai, sukantys plokšteles, permetinėjo vienas kitam mikrofoną ir kažką šaukė į jį pagal grojančią muziką. Ten pat stovėjo ir mane pakvietęs žmogus, sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Ir štai aš sustoju šalia Africa Bambaata, regiu banguojančią šokančių žmonių jūrą. Groja James Brown, „The Cars“, Harry Newman muzika… Du jo bičiuliai uždega fakelus, sustato juos ant grindų, žmonės prasiskirsto, atlaisvindami vietą – ir šie vaikinai pradeda šokti ant galvų! Atrodė, kad aš ne Niujorke, o Afrikos džiunglėse. Tai buvo taip natūralu, pirmapradiška, tai įkvėpė…“ 

Vaikinai šoko apsirengę sportiniais drabužiais, pūstomis liemenėmis, beisbolo kepuraitėmis ir milžiniškais baltais sportbačiais. Jų merginos dėvėjo tokias pat liemenes ir aptemptas kelnes. Vėliau ši apranga taps hip-hop‘o uniforma, o sniego baltumo sportbačiai – kultūriniu simboliu. Bet iš pradžių šiai aprangai niekas didelės reikšmės neteikė – su sportine apranga šokti buvo tiesiog patogiau, na o DJ‘ai rengdavosi keistais, įvairiaspalviais funk stiliaus drabužiais.