Locking’o istorija

Locking šokio stiliaus pradžią galima sieti su vienu vardu – Don Campbell. Donas gimė 1950-ųjų pradžioje, Saint Louiso miestelyje.

Dar būdamas vaiku jis stulbinančiai piešė gamtos vaizdus bei žmonių portretus, ir laimei, užaugęs jis nemetė piešimo. Tai padarė didelę įtaką jo būsimai profesijai – jis studijavo komercinį meną viename Los Andželo koledžų. Per pertraukas valgykloje jo dažnai prašydavo nupiešti portretus, iš ko jam pavykdavo užsidirbti pinigų. Donas negalvojo didžiai apie savo ateitį. Apie šokius jis sakė: „net Frankenšteinas mane pranoktų“. Jis sėdėjo, piešė, kartas nuo karto pažiūrėdavo į vaikus, šokančius kampe. Alroy Skiffer, vienas iš senų Dono draugų, prisimena, kaip bandė mokyti jį judėti, rodydamas žymius tų metų judesius: „Alligator“, „Ča-Ča“, „Texas Hop“. Tai buvo nelengva, tačiau Skiferis prisimena savo patarimus Donui: „Kol tu gali vaikščioti ir skaičiuoti mintyse, darydamas visa tai muzikos ritmu – viskas puiku, tu šoki.“

Kai Don Campbell pagaliau išdrįso parodyti savo šokių sugebėjimus koledžo diskotekoje, jis rodė visus judesius, kuriuos moka, iš eilės, kartais sustingdamas, kad sugalvotų, ką daryti toliau. Dėl šių pauzių, Sam Williams, vietinė įžymybė ir vienas geriausių koledžo šokėjų, suteikė Donui pravardę „Campbell-Lock“ („lock“ lietuviškai – užraktas, arba „sustabdyti“).

Netrukus Semas pakvietė Doną į šokių konkursą klube „Downtown“, kuriame Donas liko penktas iš penkiolikos dalyvių. „Jeigu aš tada būčiau iškritęs pirmas, prisiekiu, niekada daugiau nebūčiau ėjęs į sceną“ – prisimena Donas.

Netrukus Don Campbell tapo tikra sensacija šokėjų susibūrimuose. Naktiniai klubai tais laikais dažnai organizuodavo nedideles šokėjų kovas, kad pritrauktų daugiau klientų. Pagrindinio prizo suma dažniausiai neviršydavo 50 dolerių – nedaug, tačiau užtektinai, kad atsirastų azartas. Donas pasirodydavo įvairiuose klubuose, bandydamas užsidirbti. Paskui kalbos apie jį pasklido tiek, kad jam net atiduodavo prizą be konkurso, nes niekas nedrįso kovoti prieš jį.

Don Campbell net ir negalvojo apie tai, kad galėtų mokyti kitus savo šokio, todėl matė konkurentą kiekviename, kas atkartoja jo judesius. Bet mama pasakė jam, kad be „kopijavimo“ apie Locking‘ą niekas nesužinos, ir jis aprimo. Didžiąją dalį savo laiko Donas leisdavo vietelėje, kuri vadinasi Maverix Flat, Culver City miestelyje. Ten jis susipažino su Fredu Beri (Fred “Rerun” Berry). Fredas įkalbėjo Doną išmokyti jį šokti. Vėliau Fredas pasidalino savo įspūdžais: „Aš pamačiau, kaip šis vaikinas stulbinančiai šoka. Jis ne šiaip rodo į kažką ranka – jis sukinėja plaštaką, darydamas kilpą. Rodydamas, jis ne tik rodo – jis ištempia kaklą ir žiūri. O prasidėjo viskas nuo „lock“ judesio, kai staigiai sustojama, fiksuojant sąnarius, kelius ir viršutinę kūno dalį. Locking – tai nejudėjimo ir judėjimo derinys.“ Šokio judesius Campbell ėmė „iš galvos“, visiškai pasikliaunant savo improvizacijos gebėjimu. Donas pasirodė esąs gimęs būti freestyler‘iu. „Kad ir kokią daryčiau klaidą, žmonės plodavo. Vienąsyk aš nukritau, tačiau apsimečiau, kad taip ir turėjo būti. Visi ėmė ploti! Tai ir buvo keisčiausia – nesvarbu, ką aš darydavau neteisingai, kažką gi tuo pačiu metu dariau teisingai! “

Galbūt Locking‘as taip nebūtų paplitęs, jeigu ne „Soul Train“ televizijos laida. Šis TV šou buvo tarsi atokvėpis Jungtinių Valstijų afroamerikiečiams 1970-aisiais. Martino Liuterio Kingo mirtis, Vietnamo karas ir įprastas gyvenimas gete buvo tikrai nelengvas. Steffan Clemente (Mr. Wiggles – „Electric Boogaloos“ ir „Rock Steady Crew“ narys) aprašydamas savo gyvenimą Niujorke nuolat kalba apie vykstančias žmogžudystes jo akyse, jaunimo grupių muštynes, gatvių susišaudymus. “Soul Train“ laida leisdavo atitrūkti nuo kasdienybės ir pasimėgauti menu. Don Cornelius, programos įkūrėjas, surinko daugybę gatvės šokėjų. Reguliariai buvo skelbiami konkursai ir kiekvienas naujas šokių stilius, atsiradęs gatvėje, būtinai patekdavo į „Soul Train“, jei nusipelnydavo bent šiek tiek dėmesio. Don Campbell gavo nuolatinę vietą eteryje, laimėjęs vieną iš tokių konkursų. Nuo to momento 1973-aisiais susikūrė pirmoji gatvės šokių komanda. Pirmas jų pavadinimas – „The Campbellock Dancers“ – dėl juridinių problemų buvo sutrumpintas ir pakeistas į „The Lockers“.

“Soul Train” televizijos laida

The Lockers pasirodymas “Soul Train” televizijos programoje.

Su „The Lockers“ pagalba šis stilius tapo daugiau nei tiesiog šokis. Tai buvo gyvenimo būdas, aprangos stilius, eisenos ir kalbėjimo manieros. „The Lockers“ atributai – dryžuotos kojinės, petnešos, didžiulės skrybėlės. Jie bendradarbiavo su tokiomis žvaigždėmis, kaip Bill Cosby ir Stevie Wonder, ir net pasirodė su Frank Sinatra. Jų karjera įsibėgėjo, kai Don Campbell suvokė, jog „Soul Train“ – tai dar ne riba. Jie išvykdavo gastroliuoti, tačiau už vieną pasirodymą jie gaudavo ne daugiau 100 dolerių. Grižęs namo, į Los Andželą, Donas apie tai susimąstė. „Žinojome, jog keliame laidos reitingą, todėl mes paprašėme Don Cornelius mokėti mums po 50 dolerių už laidą. Ir mus išstūmė. Jie pasakė – Locking‘o gana.”

70-ųjų pabaigoje Locking‘o populiarumas sumažėjo. Tada scenoje pasirodė jaunasis Sam Solomon („Boogaloo Sam“) ir jo brolis Timoti („Poppin Pete“), sukūrę savo grupę „The Electronic Boogaloo Lockers“, vėliau tapusią „The Electric Boogaloos“. Patys „The Lockers“ iširo dėl nesutarimų ir komandos nariai užsiėmė savo asmenine veikla. Tačiau mechanizmas jau buvo paleistas: niekas nebeabejojo, jog iš gatvės šokių galima užsidirbti. Ir kaip pasakė Bruno Falcon apie Don Campbell – „Jeigu ne jis, nemanau, kad išvis kas nors būtų prasidėję“.